Mergaitė, kuri neturi bendravimo įgūdžių

• Direct bullying

• Non-especific

Penktoje klasėje jau rugsėjo 1 dieną galima buvo pastebėti atokiau stovinčią mergaitę. Ji nuo klasės draugų skyrėsi savo išvaizda, buvo už juos didesnė, stambesnio kūno sudėjimo, žiūrėjo į visus rūsčiu žvilgsniu. Jau tada pastebėjome, kad su klasioke nebendrauja draugai, bet ir jai pačiai trūksta bendravimo įgūdžių.
Vėliau pastebėjome, kad mergaitei sunkiai sekasi bendrauti ne tik su draugais, bet ir su mokytojais. Lengviau atlikinėti užduotis ar atsakinėti jai buvo raštu. Kartais užsispyrusi tyliai protestuodavo ir nieko nedarydavo ir nesakydavo.
Tokiu savo elgesiu mergaitė tiesiog provokavo klasiokų nepasitikėjimą, pati nerodė, kad nori bendrauti. Į draugų pastabas, komentarus reagavo įžūliai, nedraugiškai, gynybiškai, tarsi pasiruošusi „pulti pirma“.
Atsitiko taip, kad klasiokai pradėjo vis dažniau reikšti pretenzijas dėl jos išvaizdos, pravardžiuoti, su ja niekas nenorėjo sėdėti, valgyti prie vieno stalo, geriausiu atveju atrodė, kad jos nepažįsta. Trys klasės draugai ypatingai akylai stebėjo mergaitę ir stengėsi nepraleisti progos jos įžeisti, pažeminti ar išprovokuoti.
Šitokia situacija vystėsi ir tęsėsi beveik dvejus metus.

Pradžioje atrodė, kad mergaitė pati yra rūstaus būdo ir net nesupranta, kad iš jos tyčiojamasi. Jai atrodė, kad tai ji nenori bendrauti. Paklausus jos, kaip ji jaučiasi teikdavo, jog viskas gerai ir kad jai nerūpi, toks klasiokų elgesys. Kartais ji eidavo koridoriumi ir pati ant savęs sakydavo „aš bakterija prie manęs nesilieskit“, tarsi mėgindama pastatyti sieną tarp savęs ir aplinkinių arba parodyti, kad nebijo klasiokų replikų ir komentarų. Pagalbos ji nesikreipė į nieką, suaugusiųjų pastebėjimus atmesdavo, tarsi nenorėtų gilintis į esamą situaciją ir apie ją kalbėti. Šitaip gyventi mergaitė buvo pripratusi jau nuo darželio laikų ir ko gero neįsivaizdavo , kad viskas gali būti kitaip. O kai nėra vilties, kad įmanomi pokyčiai, ar ji galėjo pati ieškoti pagalbos?
Mergaitė suprato ir pripažino, kad ji yra žeminama, kai apie tai pradėjo kalbėti auklėtoja, mokytojai bei klasės draugai. Bet ši žinia turėjo išplaukti iš aplinkos, nes pati mergaitė apie patyčias kalbėti nedrįso arba nematė prasmės. Ir tai kalbinama sakydavo, kad ji nekreipia į tai dėmesio, nes apie tai kalbėti uždarai mergaitei buvo pernelyg sudėtinga. Ji kiek įmanoma rinkosi laukimo ir iškentėjimo poziciją nei mėginimą tai įveikti padedant aplinkiniams.
Lūžis įvyko tada, kai žiemą keli klasiokai ją mokyklos kieme parvertė ir grubiai išmaudė sniegu, namo ji grįžo verkdama, nes tai buvo paskutinis kantrybės lašas ir viską protrūkio ir nuoskaudos metu papasakojo tėvui.
Kol neįvyko lūžis, ji tiesiog nenorėjo atsiskleisti. Nors ir anksčiau buvo kalbama su abiem pusėm, situacija pasikeisdavo tik trumpam.
Mokykloje kartu su tėvu mokinė pasijuto tvirčiau. Mergaitė pradėjo kalbėti ir pasakoti, kas ją skriaudžia, kaip ją vadina, kaip užgaulioja. Į santykių aiškinimąsi buvo mestos jungtinės pajėgos: socialinis pedagogas, auklėtoja, tėvai, mokytojai, klasiokai.
Mergaitei prabilus, reikėjo dirbti su abiem konflikto pusėmis. Išsikalbėjusi ji suprato, kad jos reakcija į klasės draugus situacijos nesprendė, tik vis labiau gilino ir provokavo. Tai palengvino tolimesnę auklėtojos ir socialinės pedagogės veiklą. Iš jų buvo laukiama daugiausia pagalbos.
Konfliktui išspręsti nereikėjo kažkokių ypatingų priemonių. Tiesiog reikėjo atvirų pokalbių tiek su mergaite, tiek su klasiokais, tiek su tėvais ir mokytojais.

Tyčiotis iš šios mergaitės buvo pasirinkta todėl, kad ji kitokia: kitokia išvaizda, „ne taip“ žiūri, kalba arba išvis nekalba, yra grubi, atrodo įžūli ir taip toliau.
Dažniausia ją užgauliojo pora berniukų ir ypatingai viena mergaitė. Buvo pastoviai įkyriai stebima ir fiksuojama, ką ji daro, ką sako, kaip žiūri ir jei tik kas ne taip, tuoj pasipildavo užgauliojantys komentarai. Be to tai darydami jie jautėsi savotiškai teisūs, nes besigindama mergaitė dažnai pirma rodydavo nepasitenkinimo grimasas klasės draugams. O jiems to ir tereikėjo, kad savotiškai pateisintų savo elgesį ir galėtų „pelnytai“ tyčiotis, nes ji pirma pradėjo.
Pati mergaitė neturėjo tinkamų bendravimo įgūdžių, dėl ko klasiokams net atrodė, kad šitokio elgesio ji pati nusipelnė. O tokia situacija tarsi leido nesijausti kaltiems ir situaciją patyčioms darė jiems labai palankią. Negana to visą šitą „spektaklį“ stebėdavo klasės draugai ir savo elgesiu (nenoru bendrauti, vengimu, juoku iš rodomų grimasų) tarsi pritardavo besityčiojantiems draugams, padarydami juos savotiškais „didvyriais“
Kadangi tyčiojosi daugiausia mokiniai turintys elgesio problemų, nemanau, kad jie labai gailisi dėl savo elgesio. Vaikai kurie buvo patyčių stebėtojai ir neaktyvūs jų dalyviai, situacijai pasiekus kulminaciją jautėsi kalti, tačiau tuo metu jie nesuvokė, jog klasės draugė turi problemų ir jai reikia pagalbos. Ji tiesiog buvo nepatraukli kaip draugė, todėl jų manymo geriausia išeitis buvo vengimas, nepriėmimas arba ignoravimas. Kol tai nebuvo įvardinta didžioji klasės dalis net nemanė, kad tyčiojasi, jų manymu taip elgėsi tik trys vaikai klasėje. Jie tiesiog suprato, kad šitaip elgtis nebeleis nei pati mergaitė, nei mokytojai, nei klasės draugai.

Dauguma klasiokų pradžioje pasyviai stebėjo, kas vyksta, tačiau pastebėję, kad mergaitė nemoka apsiginti arba ginasi negražiai, pradėjo ją tiesiog ignoruoti. Jie vengė visais įmanomais būdais, kad mergaitė neatsistotų ar neatsisėstų šalia, kad nebūtų jų grupėje, nenorėjo, kad dalyvautų klasės renginiuose. Mokiniai tokiu savo elgesiu lyg ir padėjo labiausiai besityčiojantiems ir patys tapo patyčių dalyviais. Sunkiausia buvo pamokų metu klasėje, kai būdavo organizuojamas darbas grupėse, klasės mokiniai demonstratyviai ignoruodavo, nepriimdavo į savo grupelę, mergaitė gindamasi atrėždavo „o aš ir nenoriu dirbti su jumis“. Mokytojui suskirsčius mokinius į grupeles, mokiniai turėdavo susėsti kartu, nes reikėjo atlikti bendrą veiklą, mergaitė įtraukta mokytojos prašymu į grupelę įsikurdavo atokiau nuo kitų savo grupės mokinių. Jai nebūdavo skiriamos užduotys, mokiniai tiesiog apsimesdavo jos nepastebintys. Mergaitei pabandžius įsiterpti, išsakyti savo nuomonę kiti mokiniai dirbantys toje pačioje grupelėje apipildavo ją menkinančiomis, užgauliomis replikomis.
Pirmą kartą situacijos „nenormalumą“ įžvelgė ir garsiai apie tai prabilo mokytojams, vyresnės klasės mokinės po vykusios jungtinės pamokos. Jos į šios klasės virtuvę pažvelgė pirmą kartą ir joms tai pasirodė nežmoniška ir nesuvokiama, ypač trijų iniciatorių elgesys tuo metu kai mokytojo pamokoje nebuvo.
Situacija labiausia pasikeitė būtent tada, kai pavyko tiems „tyliesiems“ išaiškinti ir jie suprato, kad elgiasi labai negerai. Kai jie suprato, kad draugė nemoka pati apsiginti ir reikia jai padėti, o ne ignoruoti, ir atstumti, ir kad jų veiksmai irgi yra įvardijami kaip patyčios, ir kad jie nėra tik nebylūs stebėtojai.

Mokytojai žinoma pastebėjo, kad mergaitė yra ignoruojama, kad stebima per padidinamąjį stiklą. Vieni mokytojai stengėsi ją palaikyti įtraukdami į bendrą veiklą su kitais mokiniais, buvo mokytojų, kuriems ji atrodė irgi labai įžūli ir nesuprato, kad tai toks jos savigynos būdas. Stebėdami mokinės elgesį, grubias, piktas replikas atsikertant klasės draugams, neretai mokytojai drausmindavo ir bardavo pačią mergaitę už netinkamą elgesį nelabai gilindamiesi į tokio elgesio priežastis. Jiems mergaitė buvo pamokos rimties drumstėja ir ją baudė. Tada mergaitė priešinosi dar labiau ir dar pikčiau.
Situacija pradėjo keistis, kai klasės auklėtoja informavo toje klasėje dirbančius mokytojus apie susidariusią padėti. Mokytojai bendravo tarpusavyje, su klasės auklėtoja, su socialine pedagoge. Pamokose stengėsi įtraukti mergaitę į bendrą veiklą su kitais mokiniais, patys būdami tarpininkai, stengdamiesi atsistoti tarp mergaitės ir kitų mokinių, jei reikėdavo susikibti rankomis tai mokytojai visada iš vienos pusės kibdavosi su mergaite, po kurio laiko atsirado mokinių, kurie kibdavosi su ja iš kitos pusės.

Dėl puikiai ir laiku suderintų klasės auklėtojos, socialinės pedagogės ir mokytojų, dirbančių šioje klasėje veiksmų ši patyčių situacija nebuvo plačiai paviešinta. Apie klasės draugų patyčias žinojo tik direktoriaus pavaduotoja ugdymui, žinojo ir dėl to nes pati dirbo minėtoje klasėje. Mama kartu su dukra buvo pakviestos pokalbiui į mokyklą su direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Pokalbio metu pavaduotoja domėjosi kaip mergaitė jaučiasi, kokios jos nuotaikos. Kaip ji pati mano, kodėl taip jaučiasi ir elgiasi. Kartu su mama ir mergaite buvo sutarta, kaip mergaitė turėtų elgtis patyčių ir užgauliojimų atveju. Buvo sutarta su mama palaikyti ryšį. Per savo pamokas pavaduotoja stebėjo klasę, besikeičiančius mokinių santykius su mergaite, pačios mergaitės atšylantį bendravimą su klasiokais. Kai mokiniai, kurie dažniausiai pašiepdavo mergaitę pastebėjo, kad dauguma klasės draugų nepritaria jų paniekinamam elgesiui ir išdrįsta jiems papriekaištauti, kad mergaitė išmoko ne taip skausmingai reaguoti į jai skirtus užgauliojimus ir taip grubiai ir piktai nebeatsikirsti. Situacija klasėje pradėjo keistis į gerąją pusę. Tačiau šios klasės mokinių tarpusavio santykius reikia ir toliau stebėti.
Šioje situacijoje mokyklos vadovas turėtų būti ta grandis, kuri užtikrintų, prižvelgtų ir koordinuotų, kad visa mokyklos bendruomenė šioje situacijoje veiktų. Jam turėtų rūpėti, kad sprendžiant šią situaciją neliktų abejingų ir visi prisidėtų prie problemos sprendimo.

Pirmiausia auklėtoja kalbėjo su nukentėjusios mama, bet ji nieko nepastebėjo, nes mergaitė namuose niekuo nesiskundė, buvo tyli, uždara, bet kartu ir ūmi. Namuose mergaitės niekas nemėgino ypatingai prakalbinti, kadangi ji nesiskundė tėvai kaip ir pati mergaitė problemą neigė, teigdami, kad viskas gerai Dukrą ginti ėmėsi tėvas, tą pačią akimirką, kai ji į namus grįžo verkdama. Tokio dukters vaizdo tėvas matyti negalėjo, jam tai buvo per skaudu. Tokia tėvo ūmi staigi ir galbūt dukrai netikėta reakciją pajudino situaciją, ir padėjo ją išspręsi. Manome, kad tai lėmė dukros ir tėvo charakterių panašumas. Ši situaciją galėjo ir nepasiekti kulminacijos, jei tėvai būtų sureagavę į mokyklos siunčiamus signalus ir mėginę prakalbinti dukrą ar atėję pabendrauti su klasės draugais.
Pastoviai buvo bendraujama ir su blogai besielgiančių mokinių tėvais, bet vaikų elgesys pasikeisdavo tik trumpam. Su tėvais daugiausia bendravo socialinė pedagogė ir auklėtoja. Socialinės pedagogės iniciatyva buvo į mokyklą pakviesti abiejų konfliktuojančių pusių tėvai po reikšmingo įvykio . Šis pokalbis irgi prisidėjo prie situacijos reikšmingesnio pasikeitimo. To susitikimo metu besityčiojančių vaikų tėvai iš arti pamatė tėvo ir mergaitės skausmą, ir bejėgiškumą, kas labai sujaudino, ir nuginklavo juos. Jeigu iki tol į mokyklos skambučius ar teikiamą informaciją reaguodavo gana dalykiškai, šaltai ir mandagiai, tai šis susitikimas viską pakeitė. Jie jautėsi kalti, kad būtent jų vaikas prisidėjo prie tokios mergaitės beviltiškos padėties. Šio susitikimo metu jie įsitikino, kad konfliktų iniciatoriai yra jų vaikai, o ne nukentėjusi mergaitė, kaip bandė save įtikinti ir kartu pateisinti asmeninį vaiką. Tuo metu tėvai prisiėmė atsakomybę už savo vaiko elgesį.

Socialinė pedagogė apie situaciją sužinojo iš klasės auklėtojos, kad klasėje yra „keista“ mergaitė su kuria nenori bendrauti klasės draugai. Buvo kalbėta su mergaite, tačiau ji teigė, kad jai nesvarbu ir nerūpi, ką daro jos klasė draugai. Buvo skambinta mamai ir kalbėta, apie tai, kad su dukra mokykloje nebendraujama. Mama teigė, kad dukra nuo gimimo yra keisto būdo ir jai gera būti vienai, nes ir namuose ji kontakto neieško. Mergaitei buvo pasiūlyta „Didžiojo draugo“ programa, kas padėtų gerinti bendravimo įgūdžius, tačiau šeima jos atsisakė, teigdama, kad problemos nėra, o vaiko keistumo niekas nepakeis.
Vėliau socialinė pedagogė iš vyresnių mokyklos moksleivių gavo informacijos, kad mergaitė yra ne tik ignoruojama, tačiau trys klasės draugai, nesant suaugusių, grubiai iš jos tyčiojasi ir įžeidinėja. Tada buvo kalbėta su klasės draugais ir pavyko išsiaiškinti, kad draugams „kliūva“ keistas mergaitės elgesys. Klasės draugams buvo paaiškinta, kodėl mergaitė taip elgiasi ir kad jos elgesys yra ne piktybiškas, bet kylantis iš negebėjimo bendrauti. Vėliau su mergaite kalbėta, kas jos elgesys yra nepriimtinas klasės draugams, kartu su ja sutarta, kaip ji pati mėgins keisti savo bendravimo negerinančius įpročius. Po šito nuveikto darbo situacija pagerėjo, nes klasės draugai pradėjo atlaidžiau žiūrėti į draugę, o ir pati mergaitė noriai tobulino savo bendravimo įgūdžius. Tačiau trijų klasės draugų tai atrodė nelietė. Jų elgesys įgavo pokytį tik po akistatos (kartu su tėvais) įvykusios po incidento.
Po incidento taip pat pasistūmėjo darbas su tėvais, jie noriai susitikdavo, bendraudavo, prašydavo pagalbos ar informacijos. Pavyko bendravime su tėvais pasiekti, kad jie patys domėjosi apie savo vaikus mokykloje, apie jiems iškylančias problemas, ko iki to nebuvo.
Dar ir dabar darbas su šia klase vyksta. Mokytojų prašoma pagalbos stebint bendravimo dinamiką klasėj. Kadangi mergaitė apie santykius su klase jau gali kalbėti, todėl su socialine pedagoge jos periodiškai aptaria pasiekimus ir nesėkmes (tobulinami mergaitės bendravimo įgūdžiai). Klasės draugai reaguoja jei mergaitės ir trijų klasės draugų bendravimas peržengia netinkamo elgesio ribas (dėl to mergaitei lengviau kalbėti ir ieškoti pagalbos). Reikalui esant trijų klasės draugų ir mergaitės bendravimas analizuojamas pasitelkiant į pagalbą „Tarpininko“ metodą. Apie pokyčius periodiškai informuojami tėvai.

Šią situaciją labai apsunkino tai, kad mokykla apie naujai atvykusią mergaitę neturėjo jokios informacijos, buvusios ugdymo įstaigos teigė, kad problemų su ja neturėjo, tačiau šeimoje anot tėvų ji „keista“ nuo mažens. Tad ar galėjo viskas sklandžiai eiti mokyklose? Gal tiesiog ji netrukdė pamokų, niekam nesiskundė, o spręsti problemas jei jos nebado akių, nebuvo jokio reikalo?

Tokia situacija klasėje susidarė todėl, kad:
Mergaitė kitų manymu buvo „kitokia“, ji nepasitikėjo savimi, sunkiai valdė emocijas, neturėjo priimtinų bendravimo įgūdžių.
Situaciją pagilino tėvų požiūris, kad jų vaikas yra ”kitoks“ ir jis nepasikeis, problemos neigimas, bėgimas nuo jos, siūlomos pagalbos atsisakymas.
Nepadėjo situacijai ir tai, kad mergaitę prakalbinti sunkiai sekėsi tiek tėvams, tiek mokyklos pedagogams. Ko gero abi suaugusiųjų grupės galėjo dėti daugiau pastangų.
Mergaitė perėjo iš pradinės mokyklos į pagrindinę, informacijos, apie bendravimo įgūdžių stoką, mokykla negavo ir informaciją rinkosi iš naujo (pradinėje mokykloje su mergaitės bendravimo įgūdžiais dirbta nebuvo, ankstesnė mokykla teigė, jog problemų nebuvo). Tikėtina, kad kartais mokyklos ne sprendžia problemas, bet mėgina jas išaugti, kas vėliau apsunkina situaciją.
Prie situacijos sprendimo (gal dėl jos masto, gal dėl gerėjančios padėties, ar dėl neinformuotumo ) neprisidėjo mokyklos vadovai.
Mokyklose taip pat nebuvo sureaguota ir iš karto nesuteikta pagalba „kitokiam“ vaikui. Greičiau sprendžiamos problemos tų vaikų, kurių elgesys trukdo kitiems, ardo pamokos darbą.
Ši situacija labai gražiai iliustruoja, kad nedalyvaujančių patyčiose nėra:
Auka - kuri kantriai atliko savo „vaidmenį“ ir pasirinko poziciją, kad jai nesvarbi kitų vaikų elgsena jos atžvilgiu, iki situacijos, kada našta pasidarė per didelė.
Tiesiogiai besityčiojantys vaikai, kurie jautėsi teisūs, nes sugebėdavo išprovokuoti klasės draugę pademonstruoti netinkamas bendravimo formas, o patys tik atsakydavo į jas. Patyčios liautis neketino ir vis augo, kol įgavo fizinę išraišką į kurią buvo sureaguota.
Stebėtojai kurie nebyliai pritarė skriaudėjams ir naudojo subtilesnes sunkiai įvardijamas patyčių formas: nepriėmimą, ignoravimą, vengimą. Kurios liovėsi, vos tik vaikai suprato draugės elgesio priežastis ir pamatė jos pastangas keistis.
Tik bendromis mokyklos darbuotojų, tėvų ir pačių mokinių jėgomis, tarpusavio bendradarbiavimu, supratimu ir tolerancija kitokiam, buvo galima pasiekti pageidaujamo rezultato. Sprendžiant šią situaciją labai svarbus buvo pats susitarimas ir geranoriškumas. Situacijos suvokimas, kad tai blogai. Visi dalyviai turėjo galimybę pasakyti savo ir suprasti kitų nuomonę. Nėra vieno geriausio būdo sprendimams priimti, visi patyčių dalyviai, kurioje pozicijoje jie bebūtų patyčių aukos, skriaudėjo ar neutralaus stebėtojo turėjo sąmoningai įvertinti pasirinkimus ir įvairius faktorius sprendžiant problemą.
Pastebėjus patyčių atvejį klasės auklėtoja su socialine pedagoge išsiaiškino patyčių priežastis;
Ieškant sprendimo įsijungė tėvai, mokytojai, bei patys patyčių dalyviai;
Diskutuojant buvo sudarytos galimybės keisti klaidingas nuostatas į patyčias;
Tik kai visų patyčių dalyvių buvo pripažinta, kad tai problema, visų suaugusių dalyvių buvo sureaguota „čia ir dabar“: efektyviai sureaguota klasėje, aptartos gairės, individualus darbas su patyčių situacijos dalyviais, buvo galima šią problemą jei ne visiškai panaikinti, tai labai sušvelninti.