Muštynės dėl apkalbų

• Direct bullying
• Indirect bullying
• Cyberbullying

• Non-especific

• Įvykis vyko 2011 m. spalio mėnesį keturių paauglių mergaičių (Audronė, Jelena, Aurelija, Marija) draugių būrelyje. Viena mergaitė iš šios grupelės, nesant vienai draugei kartu, apkalbėjo ją. Sužinojusi apkalbas keletą dienų aiškinosi sms žinutėmis, vėliau santykius aiškinosi pertraukos metu miškelyje prie mokyklos, kuriame nukentėjo apkalbėjusi mergaitė (buvo primušta ir pažeminta). Įvykis buvo filmuojamas mobiliuoju telefonu.
• Pagrindiniai įvykio dalyviai: trys 8 klasės (Audronė, Aurelija, Jelena), viena 9 klasės (Marija) mokinės.
• Panaudotos patyčių formos: psichologinis (apkalbinėjimas, pravardžiavimas) ir fizinis smurtas (tąsymas už plaukų, spardymas)
• Laikotarpis – 1 savaitė.

• Nukentėjusioji Aurelija nurodo, kad patyčių priežastis tai, kad ji nesant vienai draugei Jelenai kitoms ją apkalbėjo, o Audronė viską papasakojo Jelenai. Tačiau, nukentėjusioji teigia, kad Audronė daug ką papasakojo kitaip nei buvo iš tiesų, „sutirštindama spalvas“, iškraipydama tai, kas buvo pasakyta. Draugės susivienijo prieš ją.
• Jelena pradėjo rašyti žinutes Aurelijai, kuriomis bandė viską išsiaiškinti. Po kelių dienų susirašinėjimo Jelena su draugėmis nusprendė pakviesti Aureliją į miškelį ir viską išsiaiškinti. Marija pasiūlė visoms eiti į miškelį parūkyti. Aurelija nieko blogo neįtardama nuėjo kartu. Vos įėjus į miškelį Jelena įsikibo Aurelijai į plaukus ir pradėjo pešioti keikdama įvairiais žodžiais, liepė atsiprašyti. Atsiprašyti reikėjo daug kartų, kadangi Jelenai nepatiko atsiprašymo tonas, ji vis sakydavo „gražiai atsiprašyk“. Vėliau ji trenkė Aurelijai per veidą ir įspyrė.
• Nukentėjusioji Aurelija nemanė, kad ji padarė kažką blogo, teigė, kad nieko blogo nekalbėjo ir neturi už ką atsiprašyti.
• Nukentėjusioji po patirto šoko bijojo draugių ir paskambino broliui, nes brolis yra stiprus, grįžęs iš įkalinimo įstaigos, jo bijo.
• Mergaitė grįžusi namo tikėjosi, kad pastebės mama, tačiau mama visiškai nieko nepaklausė.

• Jelena iš savo draugės Audronės sužinojusi, kad Aurelija ją apšnekėjo (teigė, kad jos plaukai kaip šiaudų kupeta, dažosi kaip beždžionė, rengiasi visai be stiliaus ir t.t.) nusprendė, kad neleis apie save taip kalbėti ir atkeršys. Jelena rašė žinutes Aurelijai norėdama, kad ji pasiaiškintų ir atsiprašytų. Jelena teigia, kad buvo labai supykus ir kilus agresijos proveržiui kibo Aurelijai į plaukus, keikdama įvairiais žodžiais, reikalavo atsiprašyti daug kartų, kadangi Jelenai nepatiko atsiprašymo tonas, ji vis sakydavo „gražiai atsiprašyk“. Vėliau ji trenkė Aurelijai per veidą ir įspyrė.
• Audronė su Marija vis klausinėdavo Jelenos, ar išsiaiškino su Aurelija. Skaitydavo išsiųstas ir gautas žinutes, klausinėjo, kiek čia gali rašinėtis. Šios dvi mergaitės skatino Jeleną pasikviesti Aureliją į lauką ir išsiaiškinti. Miškelyje Audronė viską filmavo telefonu ir ragino Jeleną spirti stipriau: „dar spirk, tegu mažiau šneka“, juokėsi.
• Marija suvaidino draugę norinčią, kad Jelena su Aurelija susitaikytų ir pasiūlė visoms eiti į miškelį parūkyti, nors žinojo, kad Jelenai kilo mintis „pamokyti“ Aureliją.
Jelena dėl savo poelgio neapgailestavo. Teigė, kad niekas apie ją blogai šnekėti neturi teisės. Atsiprašys tik dėl to, kad tėvai nesikreiptų į policiją.
Kitos mergaitės atsiprašė Aurelijos, teigė, kad gailisi dėl tokio savo poelgio.

Apie šį įvykį žinojo tik dalyvaujančios mergaitės, kadangi daugiau niekam apie tai nepasakojo. Trims klasės draugams Jelena pasakojo tik po konflikto miškelyje. Teigė, kad gerai paauklėjo Aureliją už apkalbėjimą. Audronė parodė filmuotą medžiagą. Šie klasės draugai, išklausę pasakojimus ir pažiūrėję filmuotą medžiagą, niekam nieko nepasakojo. Vėliau, kai su jais buvo kalbamasi, teigė, kad Aurelija pati negerai pasielgė apkalbėdama. Viena mergaitė teigė, kad ir ji atkeršytų, jei apie ją bjauriai kalbėtų.

Apie susidariusią situaciją mokytoja nežinojo. Mokytojai kilo įtarimų, kad kažkas vyksta, kai prieš pamoką Jelena ir Audronė kažką labai audringai pasakojo trims klasės draugams ir rodė mobilų telefoną. Klasėje nebuvo Aurelijos, nors mokykloje mokytoja ją matė. Kai paklausė vaikų, kur ji, mokiniai nustebo, kad jos nėra. Tik Audronė ir Jelena keistai nusišaipė. O pamokos pabaigoje socialinė pedagogė atėjo į kabinetą ir pakvietė pasikalbėti Jeleną ir Audronę.
Tik po to mokytoja sužinojo apie patyčių atvejį.
Klasių auklėtojams buvo rekomenduota organizuoti patyčių prevencijos pokalbius klasėse.

Mokyklos vadovas apie patyčių atvejį sužinojo iš socialinės pedagogės tik po mergaičių konflikto pertraukos metu miškelyje.
Po pokalbių su mergaitėmis mokyklos vadovas siūlė:
• klasių vadovams sistemingai organizuoti diskusijas, pokalbius patyčių prevencijos tema su klasių mokiniais,
• mergaitėms pasiūlė pasikalbėti su psichologe.
• aktyvinti gyvenimo įgūdžių ugdymo programos įgyvendinimą.

Visų mergaičių tėvai visą savaitę nepastebėjo, kas vyksta.
Jelenos mama nepastebėjo, nes nekilo jokių įtarimų dėl elgesio. Namuose viskas vyko įprastai. Mergaitė neatrodė pikta ar agresyvi.
Audronės mama taip pat nieko nepastebėjo, o įvykio dieną iki vėlumos dirbo.
Marija gyvena vaikų globos namuose, grupės auklėtoja taip pat nieko neįprasto nepastebėjo.
Aurelijos mama nepastebėjo nieko neįprasto ir nesureikšmino šio įvykio: neatvyko į mokyklą, tik telefonu kalbėjo su socialine pedagoge, kuri informavo apie įvykius.
Tėvai galėjo keisti situaciją būdami dėmesingesni savo vaikams, kadangi fizinis smurtas buvo panaudotas po savaitės, o visą savaitę vyko psichologinis smurtas, jei vaikai būtų išsipasakoję tėvams apie savo problemas, galbūt būtų sulaukę pozityvaus tėvų patarimo.
Įsikišdami tėvai galėjo padėti vaikams išspręsti problemą, kol ji neišaugo iki fizinio smurto. Padėti galėjo ir tėvų tarpusavio bendradarbiavimas, bendradarbiavimas su mokyklos specialistais, klasių vadovais.

Mokyklos socialinė pedagogė pirmiausia sužinojo apie įvykusi fizinį smurtą. Iš karto po įvykio miškelyje į mokyklą atskubėjo Aurelijos brolis. Mokyklos budėtoja informavo socialinę pedagogę, kad atėjo kažkoks nepažįstamas vyras, atrodė piktas ir agresyvus. Pasakė, kad ieško sesers, kada su ja neleis niekam bjauriai elgtis. Mokyklos fojė laukiantys vaikai pasakė, kad atėjo Aurelijos brolis. Socialinė pedagogė surado Aureliją, brolis jau buvo išėjęs. Mergaitė papasakojo, kad brolis atėjo pakalbėti su Jelena, Audrone ir Marija. Papasakojo, kad apkalbėjo Jeleną (teigė, kad Audronė daug primelavo Jelenai), po to apie apkalbas aiškinosi telefonu, vėliau buvo iškviesta į lauką ir nuėjo į miškelį, kuriame iš jos tyčiojosi. Parodė paraudusią akį, sakė, kad išrovė jai kuokštus plaukų.
Socialinė pedagogė kalbėjosi su mergaitėmis po vieną ir su visomis mergaitėmis kartu. Socialinė pedagogė informavo visų mergaičių tėvus ir globėjus. Jelenos ir Audronės mamos atvyko į mokyklą. Socialinės pedagogės kabinete vyko pokalbis su Aurelija, Audrone, Marija ir Jelena. Mergaitės buvo perspėtos apie galimas pasekmes. Tėvams patarta daugiau dėmesio skirti savo vaikams, domėtis, ką veikia jų vaikai. Riboti buvimo lauke laiką.
Audronės mama ir Audronė buvo supažindintos su Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsniu „Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga”.
Tėvai buvo supažindinti su ATPK 175 straipsniu – nepilnamečių padarytas chuliganizmas.
Marijos auklėtoja neatvyko į mokyklą. Su mergaite apie įvykį kalbėjo vaikų globos namuose.
Aurelijos mama taip pat neatvyko, su socialine pedagoge kalbėjo tik telefonu. Socialinė pedagogė priminė apie galimybę kreiptis į policijos komisariatą.

• Patyčių įvykio metu buvo panaudotas psichologinis ir fizinis smurtas;
• Laiku neišspręstos problemos sukėlė dar didesnį konfliktą;
• Silpni mergaičių konfliktų sprendimo įgūdžiai;
• Didelė grupės įtaka („bandos jausmas“);
• Silpna tėvų grandis.