Įžeidžianti žinutė

• Cyberbullying

Patyčių įvykis įvyko 2010 m. kovo 1 d. Mergaitė, vardu Gabija (12 m.), vakare apie 21.00 val sukūrė įžeidžiančio turinio žinutę ir mobiliu telefonu ją išsiuntė 8 draugams. Žinutės pabaigoje parašė, kad šią žinutę jie išsiųstų kitiems draugams.

Diskusijos su nukentėjusia ir besityčiojančia mergaitėmis ir jų draugais, bei visais klasiokais.

Mokiniai suprato savo elgesio poveikį žmonėms, jų gyvenimams ir psichologinei gerovei. Patyčių dalyviai atsiprašė vieni kitų ir pradėjo naują bendravimo etapą, kuriame bus mažiau konkurencijos ir daugiau tarpusavio supratimo.

Nukentėjusioji mergaitė, vardu Eglė (13 m.), žinutę gavo iš draugės. Gautą žinutę parodė mamai. Ši pasiūlė kreiptis pagalbos į mokyklos socialinę pedagogę. Kitą rytą mergaitė atvykusi į mokyklą apie gautą žinutę informavo socialinę pedagogę ir paprašė išsiaiškinti situaciją. Pokalbio metu mergaitė jautėsi įžeista, prislėgta. Jos manymu, žinutė buvo sukurta, nes ji sulaukia daugiau dėmesio iš kai kurių draugių, atsirado pavydas, tarpusavio konkurencija.

Besityčiojanti mokinė Gabija draugių tarpe pasijuto atstumta, sulaukianti mažiau dėmesio, todėl nutarė įžeisti ir atkeršyti Eglei. Eglė buvo vyresnė, mokykloje mokėsi pirmus metus, atvykusi iš priemiesčio mokyklos. Nors mokykloje Eglė buvo naujokė, tačiau ji greitai susirado naujų draugių, bandė lyderiauti, o tai nepatiko Gabijai. Aptariant situaciją su socialine pedagoge, Gabija jautėsi nesmagiai, apgailestavo dėl įvykio. Gabija tik po pokalbio suprato galimas situacijos pasekmes.

Dalis mokinių gautą žinutę persiuntė kitiems savo draugams. Dalis mokinių į žinutę nereagavo. Viena mergaitė žinutę persiuntė Eglei. Rytą mokykloje vaikai diskutavo, aptarinėjo, rodė žinutę kitiems draugams. Mokiniai neįžvelgė blogio, bet paklausti, ar norėtų, kad tokia žinutė būtų sukurta ir išsiųsta apie juos, jie atsakė, kad nenorėtų. Mokiniai suvokė, kad juos tokia žinutė įžeistų, pažemintų, verstų blogai jaustis tarp bendraamžių. Artimiau bendraujantys mokiniai žinojo apie mergaičių tarpusavio santykius, jų intrigas, nesutarimus.

Mokytojai apie išsiųstą žinutę informacijos neturėjo, kadangi Eglė pagalbos iškart kreipėsi į socialinę pedagogę. Kalbant apie incidente dalyvavusius mokinius, klasių auklėtojai dalį mokinių apibūdino kaip gero elgesio vaikus ir tokio poelgio iš jų nesitikėjo. Apie auklėtinių tarpusavio santykius, draugystę, mažas intrigas auklėtojai žinojo, bet kas konkrečiai išprovokavo šį įvykį informacijos neturėjo. Gavę informaciją apie šį įvykį, mokytojai bendravo su mokiniais, aptarė šį poelgį, išaiškino pasekmes ir galimas atsakomybes.

Šiuo atveju pagalbos į mokyklos vadovus nebuvo kreiptasi.

Nukentėjusios Eglės mama apie žinutę sužinojo iš dukters ir pasiūlė dukrai kreiptis pagalbos į socialinę pedagogę. Rytą mama skambino į mokyklą, buvo susirūpinusi dėl dukters ir paprašė išsiaiškinti situaciją.
Gabijos tėvai apie įvykusį incidentą sužinojo iš laiško, kurį į namus parnešė mergaitė po pamokų. Laiške buvo trumpa informacija apie dukters poelgį ir kvietimas atvykti į mokyklą išsiaiškinti situaciją. Kitą rytą Gabijos tėvas atvykęs į mokyklą, apie išsiųstą žinutę jau žinojo iš dukters. Mergaitės tėvas buvo sutrikęs, sunerimęs, pasimetęs dėl tokio dukters poelgio. Bendraudamas su dukra tėvas akcentavo, kad mobilus telefonas Gabijai buvo nupirktas, kad ji galėtų susisiekti su tėvais, draugais, bet ne naudoti blogiems tikslams.

Socialinė pedagogė, sužinojusi apie įvykį, bendravo su nukentėjusia mergaite, bandė aiškintis priežastis, kodėl taip įvyko. Taip pat bendravo ir su mergaite, parašiusia ir išsiuntusia žinutę, bei žinutę išsiuntusiais mokiniais, aptarė įvykį su klasių auklėtojais, tėvais.

Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas turėtų būti glaudesnis. Tėvai neturėtų nusišalinti nuo vaiko auklėjimo, jie turėtų būti aktyvūs vaiko gyvenimo dalyviai: pastoviai domėtis vaiku, kaip jam sekasi mokykloje, jo elgesiu. Mokiniams turėtų būti vedami praktiniai seminarai, susitikimai, kuriuose jie tobulintų problemų sprendimo, komunikavimo, konfliktų valdymo įgūdžius.