Talentai sukelia pavydą

• Indirect bullying

• Non-especific

Aštuntoje klasėje mokėsi labai savita mergaitė. Ypač jos savitumas ėmė ryškėti aštuntoje klasėje. Jis pasireiškė tuo, kad joje ėmė skleistis meniniai talentai: muzikalumas, tapymas, aprangos stilius. Tą iš karto pastebėjo klasės draugės, ir kai ji ėmė reikštis mokyklos gyvenime, buvo įvertinta pedagogų, bendraklasės ėmė pavydėti, iš jos tyčiotis ir tam tikra prasme ignoruoti. Klasės draugės – pabrėžiu, draugės, o ne draugai – pradėjo ją apkalbinėti, garsiai kritikuoti jos aprangą, rėžti į akis nemalonius dalykus, skųsti klasės auklėtojai jos, neva, išsišokimus. Tai tęsėsi visus metus, kol visi aštuntokai išsiskirstė po gimnazijas.

Klasės auklėtoja iš karto pastebėjo pasikeitusį klasės draugių požiūrį į mergaitę ir pabandė su ja pasikalbėti. Dovilė (pavadinkime ją taip) labai nenoriai pripažino patyčių faktą, tačiau matėsi, jog pergyvena, būdama nesuprasta ir neįvertinta klasiokių. Ji atkakliai kartojo, kad jai nelauktai atsivėrė naujos gyvenimo tiesos, kad ji naujai pažvelgė į muzikavimą (skambino gitara ir dainavo), tapymą. Sakė norinti būti savimi, daryti tai, kas patinka, kaip ji tai supranta, neatsižvelgiant į kitų nuomonę. Pajutusi savyje kūrybines jėgas, ji ėmė kurti eilėraščius, netgi dainas, susikūrė savo mados stilių, ėmė ryškiau dažytis. Mano nuomone, visi tie pasikeitimai vyko jos viduje, o į paviršių išplaukę išvaizdos pasikeitimai – tik vidinio kūrybiškumo rezultatas. Klasės gyvenime ji dalyvavo aktyviai. Auklėtojos paprašyta visada puikiai, su išmone atlikdavo jai pavestas užduotis, pateikdama naujų pasiūlymų ir idėjų. Tokie mokiniai ir sukuria aktyvios klasės įvaizdį, suformuoja gerą nuomonę apie visą kolektyvą. Gaila, bet daugumas kitų mergaičių negalėjo atstoti Dovilės, o, be to, ir nenorėjo. Reikia pripažinti, kad, patyrusi pirmąsias patyčias, ji užsisklendė savyje ir, matyt, tyčia ėmė elgtis labiau iššaukiančiai, tuo lyg apsigindama nuo skriaudos ir įtikinėdama save esanti teisi. Jos principas – būti savimi – neleido jai stoti į atvirą konfliktą su bendraklasėmis. Ji iš tikrųjų laikė jas mažiau talentingomis, mažiau sugebančiomis; tai tiesa. Aš manau, kad gyvenimo patirties nebuvimas, nemokėjimas prisitaikyti prie esamų sąlygų, jaunatviškas maksimalizmas ir savo kūrybinės galios pajautimas privedė prie patyčių, t.y. išprovokavo joms aikštingas paaugles . Dovilė jautėsi esanti labiau subrendusi už savo klasės mergaites ir manė, kad jos jai pavydi. Paklausta, ar jai reikia kokios nors pagalbos, ji atsakė neigiamai. Tvirtino turinti draugų bendraminčių už mokyklos ribų. Dovilė prisipažino, kad jokiu būdu nebūtų kreipusis pagalbos į pedagogus, nors atviras ignoravimas (nekvietimas į klasės vakarėlius, vienišumas klasės ekskursijų metu, nenorėjimas kartu sėdėti suole) ją labai skaudina. Šio vienintelio pokalbio metu Dovilė prašė klasės auklėtojos nesikišti, daugiau apie tai nekalbėti, jokiu būdu nepriekaištauti klasiokėms.Su ašaromis akyse pasakė, kad su viskuo susidoros pati viena. Paklausta, ar apie tai ji kalbėjosi su mama (tėvo šeimoje nebuvo), mergaitė atsakė, kad kalbėjosi ir kad mama pritaria jos nuomonei nekelti patyčių fakto viešumon. Dar daugiau – ji lyg ir teisino klasės drauges, esą jos tik negali suprasti jos siekių, o pavydas – tai tik vaikiškumas.

Nežiūrint Dovilės prašymo apie patyčias viešai nekalbėti, klasės auklėtoja nusprendė atsargiai užsiminti kitoms mergaitėms apie tai. Reikia pasakyti, kad ne visos klasės draugės pritarė patyčių „aktyvistėms“. Buvo ir tokių, kurios liko nuošaly, bet įvykiams neprieštaravo. Klasės auklėtoja lyg ir atsitiktinai pasikalbėjo su kiekviena mokine, kai ji ar jos imdavo „skųsti“ Dovilę. Dovilė buvo gera mokinė – jos mokymosi vidurkis siekė 8,2 balus. Mergaitės pasakojo, kad Dovilė išpuikusi, visur stengiasi įpiršti savo nuomonę kaip teisingausią. Joms nepatinka jos atliekama muzika („kažkoks niekalas – nei repas, nei rokas; buvo pasakyta daug grubiau). Nepatinka jos iššaukiantys rūbai („kažkokie skudurai“), ryškus makiažas. O svarbiausia tai, kad ji kažkaip iš aukšto, valdingai žiūri į kitus, lyg būtų dievas. Kai ji pasirodydavo mokyklos scenoje, klasiokės imdavo rėkti, taip išreikšdamos savo nepritarimą. Mergaitės jautė Dovilės pranašumą, suprato, kad varžytis su ja meninėje ir visuomeninėje plotmėje nepajėgs, o tai varė į neviltį. Dar labai erzino ir tai, kad savo gabumų ir pranašumo ji neslėpė, o kaip tik pasitaikius galimybei tai deklaravo, taip pritraukdama aplinkinių susižavėjimą ir dėmesį. Joms atrodė, kad Dovilė tyčia pabrėžia savo pranašumą, taip siekdama jas sumenkinti ir pasijusti menkavertėmis. Auklėtoja mergaitėms paaiškino, kas yra tolerancija, paklausė, ar jos norėtų būti Dovilės kailyje. Atsakymas buvo tyla arba nieko nereiškiantis „nežinau“. Apgailestavimo dėl netinkamo elgesio nebuvo, nors po to pokalbio patyčias buvo stengiamasi paslėpti, bet jos nesiliovė.

Kita klasės dalis - berniukai; jų klasėje buvo dauguma. Klasės auklėtojai teko išgirsti ir jų nuomonę. Visi be išimties pripažino, kad patyčios – labai blogas dalykas. Daugelis net nesuprato, kodėl tyčiojamasi būtent iš Dovilės: juk ji tokia „faina“ panelė. Jų žodžiais tariant, „mūsų mergos yra kvailos ir nežino, kas prie ko“. Daugumas sutiko, kad Dovilė ne tokia kaip visos, bet tai jos asmeninis reikalas. Jie sakė: mums ji netrukdo, o mergos tegu pačios aiškinasi savo santykius. Paklausti, ar nenorėtų apie tai pasikalbėti su patyčių „aktyvistėmis“, tik nusijuokė ir atsakė, kad tai nerimtas reikalas. Vaikinai matė intrigas vykstančias tarp merginų klasėje, tačiau kištis į tai nenorėjo.

Šiuo konkrečiu atveju mokytojai, matyt, tik iš nuogirdų galėjo žinoti apie tokį rafinuotą mergaičių tyčiojimąsi iš savo klasės draugės Dovilės. Mokytojai net neįtarė, kad iš tokio vaiko galėtų kas nors tyčiotis.
Kadangi šis atvejis buvo žinomas tik nedaugeliui asmenų ir vyko vienos klasės viduje, tai liko nespręstas, o po metų ir užmirštas.

Mokyklos vadovas nebuvo informuotas, tačiau yra žinoma, kad šią mokinę jis vertino labai gerai – juk mokyklai reikia kūrybingų mokinių. Šią situaciją išspręsti buvo galima be mokyklos vadovo pagalbos. Dažnai į mokyklos vadovą patyčių atveju nėra kreipiamasi, nes vadovo reakcija į situaciją dažnai neatitinka mokytojų lūkesčių.

Yra žinoma, kad Dovilės mama žinojo apie dukters padėtį klasėje iš jos pačios lūpų (mergaitė prisipažino auklėtojai). Pati auklėtoja apie žinomą situaciją mamos neinformavo ir apie tai nesikalbėjo. Tik pavasariop atėjusi į klasės tėvų susirinkimą, mama, paklausta auklėtojos, atsakė, kad Dovilė susitaikė su patyčiomis, ir jos abi laukia mokslo metų pabaigos, kada mergaitė pakeis mokyklą. Mama jautėsi bejėgė, nes nežinojo kaip padėti dukrai, o pati dukra sakė nesikišti, todėl mama kantriai laukė, pati į auklėtoją pagalbos nesikreipė, kaip jos Dovilei sekasi mokykloje nesidomėjo.
Besityčiojančių mergaičių tėvai apie šią situaciją nieko nežinojo, nes dukros apie tai nekalbėjo, o auklėtoja šeimų neinformavo.

Socialinis pedagogas apie šią situaciją nebuvo informuotas.
Šiai situacijai išspręsti nepakako vieno karto Dovilės paklausti ar jai reikia padėti, normalu, kad atsakymas buvo ne. Bet visas auklėtojos ir mergaitės pokalbis rodo, kad mokinė jautėsi labai blogai, vadinasi, kad ji pripažintų, jog reikia pagalbos, nes situacija nėra normali, reikėjo papildomo darbo. Čia galbūt ir turėjo įsijungti socialinis pedagogas. Be to ir besityčiojančios mergaitės nesijautė gerai, jos pastoviai matydamos Dovilės pasiekimus jautėsi menkinamos, nors Mergaitė to galbūt ir nesiekė, vadinasi joms taip pat reikėjo pagalbos. Tai nebuvo atvejis, kad stipresnieji apstoja silpnesnę (Dovilė joms atrodė labai stipri). Socialinis pedagogas pradžioje galėjo dirbti su patyčių dalyvių pusėmis atskirai, kad vaikams padėtų suprasti savo norus bei kitos pusės elgesio motyvus. Įveikus šį etapą reikėtų abi puses suvesti prie vieno stalo, kad draugiškai išsakytų ir išgirstų kitos pusės baimes, nuoskaudas ir diskomforto priežastis. Nes konfliktas ir patyčios šiuo atveju kilo dėl subjektyviai interpretuotos kitos pusės elgsenos. Į situaciją vaikams reikėjo padėti pažiūrėti iš klasės draugo pozicijos.

Kadangi auka buvo pakankamai stipri, pagalbos atsisakė, o tai buvo patogu klasės auklėtojai, nes lyg ir nereikėjo spręsti problemos. Tėvai apie panašias situacijas turėtų būti informuojami ir aktyvinami jas spręsti. Iš kitos pusės tėvai taip pat, gindami savo vaiko interesus turėtų būti atkaklesni. Vaikai iš mokyklos išėjo neišsprendę svarbaus konflikto, kuris gali gyvenime ir pasikartoti, o įgūdžių į tai reaguoti jie neturės. Nesuveikė čia ir mokyklos komandinis darbas, mokytojai konflikto nepastebėjo, o klasės auklėtoja į nieką pagalbos nesikreipė.
Šis įvykis, manau, gali būti prilygintas ir patyčioms, nors greičiau galėtų būti pavadintas emociniu šantažu, besiremiančiu paauglišku pavydo jausmu. Nors išpuolių prieš Dovilę tikriausiai būdavo kiekvieną dieną, jie nebūdavo tokie pastebimi, kaip, sakysim, pinigų atiminėjimas mokyklos koridoriuje ar atviras prasivardžiavimas pamokos ar pertraukų metu. Priežasčių tokių reiškinių atsiradimui gali būti įvairių. Į mokyklą vaikai ateina iš šeimų, kuriose yra visiškai skirtingas auklėjimas, skirtingas požiūris į gyvenimo vertybes, galų gale į pačią gyvenimo kokybę. Vaikai ir paaugliai, negalėdami realiai įvertinti vykstančių aplink reiškinių ir neturėdami tam jokių galių, dažnai savo gyvenimo modelį ima laikyti vieninteliu. Mūsų dienomis tas modelis labai supanašėjo, todėl „mėlynosioms kojinėms“ kartais reikia už save pakovoti. Manau, šiuo atveju tiesa-netiesa pasidalino po lygiai. Iki atviro smurto nebuvo prieita (o tas galėjo atsitikti). Dovilės charakterio savybės, jos užsispyrimas padarė jai paslaugą: ji emocionaliai nugalėjo savo varžoves, nors mes tikrai ir nežinome kokia kaina; ji buvo labai uždara. Galima baigti tuo, kad paauglių nevienoda vidinė branda, skirtingas požiūris į draugystę, ištikimybę, klasės vienybę ir daugelį kitų dalykų dažnai išprovokuoja kur kas didesnius konfliktus ir net nelaimes ir tragedijas.